Emigrantų atvirlaiškių parodos Užvenčio bibliotekoje pristatymas

Emigrantų atvirlaiškių parodos Užvenčio bibliotekoje pristatymas

Šių metų birželio 27 d. Užvenčio bibliotekoje buvo pristatyta XIX a. pab. – XX. a. pirmos pusės iš užsienio parvežtų atvirukų ir atvirlaiškių paroda. Ją į biblioteką susirinkusiems skaitytojams, literatams ir Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijos maltiečiams, atlydėtiems mokytojos O. Norvilienės, pristatė buvęs Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijos moksleivis, Šiaulių universiteto studentas Laurynas Giedrimas. Parodos pristatymo metu nebuvo išvengta ir šiandien aktualios emigracijos temos.

 

Emigracija – išsikėlimas, žmonių persikėlimas iš tėvynės į kitas valstybes Lietuvoje nėra naujas reiškinys. Žmonės, dažniausiai valstiečiai, iš Lietuvos pradėjo emigruoti dar XIX a. antrojoje pusėje. Carinės Rusijos valdymo laikotarpiu ne vienas išvyko ir iš Užvenčio krašto. Tačiau išvykusieji visada stengėsi palaikyti ryšį su tėviškėje likusiais brangiais žmonėmis. 

Keletą tokių istorijų susirinkusiems papasakojo ir parodos autorius L. Giedrimas. Pasak jo, 1914 m. birželio 9 d. į Ameriką išvykstantis Domininkas Kvietkus draugui Stasiui Baškiui, gimusiam Junkilų kaime, iš Vokietijos miesto Brėmeno išsiuntė atvirlaiškį, kuriame, tarsi ilgos kelionės į geresnį gyvenimą simbolis, buvo pavaizduotas didelis laivas su ant stiebo iškelta JAV vėliava. Tačiau tais metais S. Baškys taip pat nebuvo gimtinėje. Tuo metu jis tarnavo carinės Rusijos armijoje Voluinės gubernijoje. Nuo kada ir kiek ilgai S. Baškys tarnavo armijoje nėra žinoma, tačiau apie ketinimus emigruoti jo draugas D. Kvietkus jau užsiminė 1910 m. į Voluinės Naugardą siųstame atvirlaiškyje.

S. Baškys, tarnaudamas armijoje, taip pat siuntė atvirlaiškius tėviškėje likusiam broliui Kazimierui ir seseriai Aleksandrai. Broliui parašydavo ir K. Baškys. XX a. pirmoje pusėje, tarpukariu, S. Baškiui iš Čikagos rašydavo ir Jurgis Baškys. Tik nėra žinoma, kas pastarasis buvo S. Baškui. Visus atvirlaiškius yra išsaugojusios S. Baškio dukterys: Monika Stonkuvienė (1922–2018), Stasė Jucevičienė (1929–2010) ir Vanda Vinickienė. Parodoje Užvenčio bibliotekoje buvo pristatyti dviejų pastarųjų S. Baškio dukterų išsaugoti atvirlaiškiai. M. Stonkuvienės išsaugoti atvirlaiškiai šiuo metu priklauso jos dukrai Monikai Balčiūnienei, kuri savo mamos paveldą yra net suskaitmeninusi.

 S. Jucevičienė taip pat išsaugojo ir daugelį atvirukų, gautų iš dėdės Juozo ir jo žmonos Onos Ražauskų bei dėdės Kazio ir jo žmonos Rožės Ražauskų. S. Jucevičienės dėdės iš mamos Teodoros pusės pasitraukė į Vakarus pokariu. Juozas ir Ona apsigyveno Toronte (Kanada), o Kazys ir Rožė – Detroite (JAV). Juozas ir Kazys Ražauskai buvo kilę iš Papleksnių kaimo (Karklėnų parapija). Jų broliai – Vladas ir Feliksas – buvo Lietuvos partizanai. Pasak atvirlaiškių parodą pristačiusio L. Giedrimo, verta paminėti, kad laiškus S. Jucevičienei rašydavo žmonos, o ne patys dėdės. Daugumoje jų siųstų atvirukų yra vaizduojami krikščioniški siužetai, atspindintys šventę, kurios proga buvo siųsti. Taip pat kai kuriuose atvirukuose pasitaiko tautinių ir gamtos motyvų. S. Jucevičienė visada dėdėms ir tetoms atrašydavo. Su J. ir O. Ražauskais ilgainiui ryšiai nutrūko. Tikriausiai jie mirė, o jų vaikai, nemokėdami lietuviškai, neberašė. Dėdė Kazys mirė 2002 m. Su jo žmona Rože S. Jucevičienė, nors ir retai, tačiau susirašinėjo iki pat mirties. Dar S. Jucevičienė išsaugojo keletą atvirukų, siųstų jos namuose gyvenusiai dangvietiškei Onai Navickaitei. Ši moteris, būdama sena ir vieniša, priėmė S. Jucevičienės šeimą į savo namus ir po mirties jiems šiuos namus paliko. O. Navickaitė taip pat turėjo ryšių su Vakarais. Deja, iš atvirukų neįmanoma pasakyti, kas jai juos siuntė. Viename atviruke yra nurodyti tik siuntėjo inicialai – N. P. Tačiau pagal atvirukų pobūdį galima nuspėti, kad jie spausdinti ne SSRS. Mat, ant atvirukų dažniausiai vyrauja angliški užrašai, kai kurie iš jų papuošti krikščioniškais motyvais. Pati O. Navickaitė jaunystėje tarnavo Užvenčio dvare, taip pat palaikė draugiškus ryšius su dvasininkais.

Nors anuomet lemtis dėl vienokių ar kitokių priežasčių ne vieną mūsų kraštietį privertė pasirinkti svečią šalį, tačiau susirašinėjimas su artimaisiais, likusiais gimtajame krašte, rodo didelį norą nenutraukti ryšių nei su artimaisiais, gerais pažįstamais, nei su savo Tėvyne.

Regina Karpienė, Užvenčio biblioteka