Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka

Protų mūšis „Kalvotoji Žemaitija“ Karklėnuose

Protų mūšis „Kalvotoji Žemaitija“ Karklėnuose

2019-ieji – Žemaitijos metai. Prieš 800 metų pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Žemaitijos vardas. Žemaičių indėlis į valstybės gyvenimą per visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo laikotarpį yra didžiulis. Prigimtinis būdas, kalba, papročiai, tradicijos, savita krašto istorija daro išskirtiniais žemaičius iš kitų Lietuvos etnografinių bendruomenių.

Didysis žemaičių istorikas Simonas Daukantas apie žemaitiškąjį būdą rašė, kad „visi buvo augumo vidutinio, ne taip smulkaus, kaip rimto, ir pety vyrai žaliūkai. Povyzos drąsios ir malonios, ant kožno veido narsybė ir kantrybė žydėjo, o malonė artimo kiekvieno širdy klestėjo; stovyla, kalba ir kožnas žingsnis reiškė visus liuosus esančius, ir deja tam, kas neteisingai ranka kurį tarp jų palytėjo ar žodžiu užgavo, tas ant vietos žegterėjo, nesgi kelio nedoram nelenkė. Atlikimas darbo ar reikalo jų džiaugsmu buvo, o pailsis po vargų linksmybe. Liuosybę savo pervis mylėjo ir godojo, už kurią viso pasaulio aukso nebūt ėmę; todėl dar šiandien tariama yra: „Liuosas lab ir po kere begyvena“.

Kelmės rajono gyventojai, tuo pačiu ir karklėniškiai pelnytai gali didžiuotis būdami žemaičiais. Vašilėniškė kraštotyrininkė Janina Garbenienė savo knygoje „Karklėnų senovės atspindžiai“ rašo, kad „Karklėnai – unikalus Žemaitijos kampelis, prigludęs tarp gražuolės Girgždūtės ir vaizdingų Kražantės aukštupio kalnelių, oazė, esanti pusiaukelėje tarp dviejų istorinių milžinų: Kražių ir Varnių“.

Vašilėnų kaimelis nuo seno artimas Karklėnams ne tik 4 kilometrų atstumu, bet ir bendrais gyventojų darbais, susiėjimais, veikla. Šį kartą vasario 22 d. Vašilėnų ir Karklėnų bendruomenių aktyvios moterys atvyko į Karklėnų biblioteką paminėti Žemaitijos metus. Dalyvės įnirtingai atsakinėjo į klausimus apie Žemaitiją, spėliojo žemaitiškus žodžius, sprendė priešininkų užduotis. Taip pat jėgas išbandė šaškių turnyre ir kruopų perrinkimo rungtyje, skubėjo dėlioti tautinių rūbų dėlionę, daug diskutavo ir ginčijosi. Atlikus užduotis paaiškėjo, kad komandų jėgos buvo lygios, todėl norint išsiaiškinti nugalėtoją, pasiūlyta atlikti dar vieną užduotį. Visgi, dalyvės nusprendė, kad šį kartą nugalėjo draugystė.

Moterys, nustebinusios savo žiniomis, įveikė tikrai sunkias užduotis, žinojo Žemaitijai reikšmingas datas, įvykius ir faktus. Šis susitikimas dar kartą įrodė, kad žemaičiai – ne iš kelmo spirti.

Nijolė Pelenienė, Karklėnų biblioteka