Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka

Mečislovo Ežerskio lazdos aplankė ir Šedbarus

Mečislovo Ežerskio lazdos aplankė ir Šedbarus

Šių metų balandžio 8 d. Šedbarų bibliotekoje vyko edukacinis renginys „Kaip rankose sušyla medis...“, skirtas Etnografinių regionų metams paminėti.

Šį kartą renginio sumanytojas, Šedbarų bibliotekos darbuotojas Antanas Galbuogis, pakvietė šedbariškius į šiltą susitikimą su kelmiškiu liaudies meistru, dar tituluojamu lazdų karaliumi, Mečislovu Ežerskiu bei Šaltenių bibliotekos lankytojais, šios bibliotekos darbuotojos Ramunės Railienės susiburtais į smagų liaudiškų dainų ansamblį, kurio atliekamomis žemaitiškomis dainomis ir prasidėjo susitikimas.

Jau daugiau kaip keturis dešimtmečius drožėjo M. Ežerskio fantazijos, širdies ir rankų prisilietimų šildomas medis virsta įmantriais dirbiniais. Ne kartą įvairiuose renginiuose iš liaudies meno specialistų lūpų yra nuskambėję, kad Lietuvoje kito tokio kūrėjo, kuris sugebėtų lazdą paversti meno kūriniu ir neatimti tikrosios jos paskirties, nėra. M. Ežerskio rankose iš paprastos medžio šakos išdrožta lazda paverčiama baubais, ežeriniais, kitomis mistinėmis būtybėmis. Iš kur gi liaudies meistras semiasi įkvėpimo? Kaip vyksta drožybos procesas? Kas meistrui „pašnibžda“ lazdos herojų vardus ar „parodo“ jų nežemiškus atvaizdus? Šie ir kiti klausimai kilo į renginį susirinkusiai gana vyriškai publikai.

Susitikimo pradžioje A. Galbuogis, cituodamas prozininko Romo Sadausko žodžius, atkreipė dėmesį į tai, kiek daug iš medžio galima išmokti ir verta mokytis. Štai iš ąžuolo  – vyriškos ištvermės ir kietumo, iš liepos – moteriškos laikysenos ir kvepėjimo medumi, iš gluosnio – tolimo ilgesio, o iš eglės – liūdesio atsisveikinant su visam. Pušis kaip joks kitas medis pamokys ošti savo šilui. Net mažas ėglio krūmas, ir tas, gali daug ko pamokyti. Pirmiausia – dygaus kaduginio švelnumo. Mokėjimo virsti plėniu kaip niekur nieko, nerūpestingai spragsint ir skleidžiant dangišką kvapą...

Šias mintis savo pasakojimu bei tuo pačiu atsakydamas į susirinkusiųjų klausimus papildė ir pats M. Ežerskis. Pasak liaudies meistro, draugystė su medžiu jam pažįstama nuo vaikystės. Didelės šeimos, kurioje jis augo, tėtis buvo stalius. Dažnai, grįždamas iš turgaus, tėvelis išdroždavo ir vaikams parveždavo medinį arkliuką ar kitą gyvūno pavidalo žaislą. Vyriausiasis brolis taip pat padrožinėdavo. Pats M. Ežerskis nemanė, kad gyvenimas jį ir medį į tokią didelę draugystę suves. Jaunystėje, baigęs kursus, dirbo sprogdintoju ir į mažus gabalus trupino akmenis. Kurį laiką darbavosi Šiaulių dviračių gamykloje, išbandė tekintojo amatą. Juo dirbant nutiko nelaimė – įtraukė tekinimo staklės, buvo sunkiai sužalotas ir ilgai gydėsi. Tačiau pakilus po nelaimės ir apėmė tas didžiulis noras drožti, pabandyti kad ir paprasčiausią kelmą paversti meno kūriniu. Kadangi vis jaučiamos nelaimės pasekmės neleido sunkiai dirbti, drožimas M. Ežerskio gyvenime tapo pagrindine veikla.

Susirinkusieji turėjo galimybę pačiupinėti ir apžiūrėti meistro atsivežtas, iš visokiausio medžio padarytas,  lazdas. Vienos jų – natūraliai susiraizgiusios, pakumpusios, tačiau matosi, kad patogios ir reikalui esant pasiramsčiuoti. Kai kurios net švilpiančios, tačiau visos glotnios, rankai mielos. Susirinkusiųjų iškamantinėtas, išklausęs jų patirties, mat šį pomėgį turi ne vienas šedbariškis vyras, meistras M. Ežerskis netrukus buvo apsuptas jaunų smalsuolių, kuriems gerą pusvalandį rodė įrankius, medį paverčiančius meno kūriniu, mokė jais naudotis, talkino drožiant savo pirmąsias lazdeles-švilpukus. Tuo tarpu renginio dalyvius smagiai stebėti šį procesą nuteikė šalteniškių atliekamos melodingos liaudies dainos.

Susitikimui besibaigiant, žodį taręs A. Galbuogis pasidžiaugė ir Šedbruose gyvenančiais bei medžio drožybą pamėgusiais žmonėmis. Pasak jo, dažno praeivio dėmesį patraukia savo sodybą išskirtiniais medžio  drožiniais ir kitais įvairiais dirbiniais puošiantis Antanas Krikščiūnas. Julija Butkienė pati savo rankdarbiams nerti, austi išsidrožė medinius įrankius. Petras Tučkus papuošė savo kiemą baldais, malūnėliais, o Antanas Rimolaitis ne tik moka dailiai tapyti, bet ne ką prasčiau dailina akmenį ir medį. Jonas Valadka džiugina savo įspūdingomis šulinio svirtimis. Prisiminė ir anapilin išėjusį Praną Jasiką, kuris buvo įvaldęs savitą paveikslų rėmų, rožinių drožybą... Renginyje dalyvavusi Žemaitės viešosios bibliotekos direktorė R. Grišienė, padėkojusi liaudies meistrui M. Ežerskiui už įdomų ir šiltą pasakojimą apie pamėgtą amatą, gebėjimą šį amatą patraukliai pristatyti jauniems žmonėms, pasidžiaugė, kad šio krašto tiek jauni, tiek pagyvenę vyrai neliko abejingi ir su tikru susidomėjimu išklausė svečių, pasidalino sava patirtimi, nes juk tai ir yra svarbiausia – bendrauti, dalintis, džiaugtis patiems ir džiuginti kitus kartais paprastais, tačiau šviesiais, prasmingais dalykais.

Šedbarų bibliotekos bibliotekininkas Antanas Galbuogis

Nuotraukos Vilmos Dichavičienės